Naujausios
Turbūt mūsų visų pirmoji pažintis su vaidinančiomis lėlėmis įvyksta dar vaikystėje, kai tėvai atveda į tokį mistišką ir paslaptingą lėlių teatrą. Čia atgyjančios lėlės nukelia į kitą – pasakų – pasaulį, žavintį ir mažus, ir didelius.
Lėlininko darbas yra labai sudėtingas, reikalaujantis visų aktorinių gebėjimų ir net šiek tiek daugiau. Norint, kad lėlė vaidintų įtaigiai, reikia tikslumo ir jos valdymo technikos išmanymo. Juk dramos aktorius personažo vidinį pasaulį gali perteikti tiesiogiai, o lėlininkas kuriamą personažą turi ištransliuoti per lėlę ar kitą objektą.
Kaip pasakojo Klaipėdos lėlių teatro vadovė Aušra Juknevičienė, stovyklos idėja kilo viename bendruomenės susirinkime, galvojant, kaip stiprinti lėlininkų ryšius ir sujungti idėjas. Į lėlininkų asociacijos kasmetinį renginį pasisemti patirties ir įgyti žinių suvažiuoja visi geriausi ir stipriausi Lietuvos lėlininkai. Džiugu, kad šį sumanymą jau trečius metus palaiko Lietuvos kultūros taryba.
Kaip minėta, šių stovyklų pagrindinis tikslas yra auginti ir stiprinti Lietuvos lėlininkų bendruomenę, o kartu norima pristatyti savo profesiją bei kūrybą vietos bendruomenei. Tuo tikslu praėjusį trečiadienį Žemaičių Kalvarijoje, Kultūros namų prieigose, surengtas baigiamasis lėlininkų stovyklos pasirodymas. Choreografiją jam parengė Sigita Mikalauskaitė iš Vilniaus teatro „Lėlė“ bei Klaipėdos lėlių teatro meninės ir edukacinės programos vadovė, režisierė, lėlių kūrėja ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė.
„Mes jau trečią kartą renkamės vienoje iš Lietuvos vietų. Specialiai pasirenkame kokią vietą gamtos prieglobstyje, mums visiems tai labai svarbi detalė“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio UNIMA centro sekretorė Aušra Juknevičienė.
Pirmaisiais metais lėlininkai rinkosi Šakių rajone, Gelgaudiškyje, praėjusiais metais – Drevernoje, o šiais metais, kaip minėta, viešėjo Plateliuose. Visi stovyklautojai – profesionalai, dirbantys teatruose, tad galima sakyti, kad ši stovykla – profesinė, suteikianti galimybę tobulėti, gvildenti tam tikras profesines temas, diskutuoti ir bendrauti. „Mes esame tarsi viena didelė šeima“, – pabrėžė A. Juknevičienė.
Šių stovyklų metu rengiami susitikimai ir įvairios paskaitos. Šiemet kompozitorė Rita Mačiliūnaitė lėlininkams pasakojo apie muziką teatre, „Psilikono teatro“ įkūrėjai Auksė ir Darius Petruliai pristatė savo unikalų lėlių teatrą bei vedė kūrybines dirbtuves, kurios vainikavo stovyklos uždarymą. Lėlininkai visą dieną lipdė iš molio, tada ėmė specialią medžiagą, kaitino ją su orapūte ir galiausiai lipino prie molio, taip išgaudami įvairius reljefus.
Tris dienas trukusi stovykla, kaip pasakojo jos rengėjai, turėjo griežtą režimą, visos dienos buvo užpildytos pačiomis įvairiausiomis veiklomis ir užsiėmimais. Apie istorijų pasakojimo ypatumus teatre kalbėjo Milda Varnauskaitė, žiniomis apie japonų lėlių teatrą dalinosi Eugenijus Slavinskas, kūną ir sielą žadinti rytais padėjo lėlininkė S. Mikalauskaitė. Paskaitas, kaip minėta, keitė praktinės užduotys. Stovyklautojai kviesti išbandyti garsios lėlininkės Natašos Belovos įvaldytą lėlių gamybos stilių, kurį Lietuvoje jau išbandė lėlininkė G. Radvilavičiūtė.